Šiuo metu sėdim su Anna traukinyje į Berlyną. Rytoj ryte skrendam į Vilnių. Kadangi šį kartą nakvosim hostelyje, o ne oro uoste, nutarėm važiuot į Berlyną anksti ryte.
Patį pirmą kartą keliaudamas atgal į Lietuvą taip pat važiavau anskti ryte, bet po bemiegės nakties, be hostelio, šaltą žiemą, neturėdamas planų Berlyne. Galiausiai miegojau rytinėj stoty tarp bomžų. Šiandien turėtų būti geriau.
Visų pirma pasidėję daiktus hostelyje keliausim į MUJI pirkti geriausių pasaulyje tušinukų (net parkeriu nustojau rašyt per juos), po to mėginsim aplankyti įdomiausias vietas iš Zitty žurnalo... O ryt ryte galbūt net beveik išsimiegoję skrisim į Vilnių.
Vakar sukako 60 metų Berlyno oro kelio tiltui. Vien tai, kad miestas visus beveik metus buvo absoliučiai viskuom aprūpinamas tik oro keliais yra įspūdinga, tačiau dar įspūdingesni yra mastai.
Kai sovietai išjungė elektrą ir uždarė visus kelius į vakarų Berlyną, kuras šildymui bei elektrai, maistas ir absoliučiai viskas, ko reikėjo berlyniečiams, turėjo būti gabenama oru, nes po karo, visdar suniokotas Berlynas nebuvo daug kam pajėgus.
Pilotai galėjo naudoti tris oro koridorius, kurie buvo naudojami skrydžiams tik viena kryptimi (Hamburgas - Berlynas bei Frankfurtas - Berlynas į vieną pusę ir Berlynas - Hanoveris į kitą). Lėktuvai skrido penkiuose skirtinguose aukščiuose 3 minučių (!!!) intervalais, t.y. kiekviename lygije kas 15 min po lėktuvą. 1949-ųjų balandį buvo pasiektas 1398 skrydžių per 24 valandas rekordas (58 skrydžiai per valandą!). Tai kogero buvo įmanoma tik pastačius Tegel'io oro uostą 1948-ųjų pabaigoje. Iki tol nedidelis Tempelhofo oro uostas turėjo aptarnauti visus lėktuvus vienas pats. Kas tris minutes po lėktuvą per metus vidutiniškai sudaro 175 tūkstančius lėktuvų arba 350000 pakilimų bei nusileidimų, kai pvz. pernai Londono Heathrow oro uostas turėjo 480000 pakilimų/nusileidimų. Pilotai turėjo vienintelę galimybę nusileisti. Nepavykus iš pirmo karto nusileisti, tekdavo su visu kroviniu skristi atgal, nes sekantis lėktuvas jau buvo visai už nugaros...
Labai įspūdinga. Daugiau informacijos galima pasiskaityti Vikipedijoje, o britų Guardian jubiliejaus proga apie tai surinko keletą nuotraukų.
Jei man būtų kas nors sakęs, kad mokėdamas groti akordeonu galėsiu daryti tokią muziką, o ne visokiose vestuvėse ar dar velnias žino kur grot, tai tikrai nebūčiau metęs muzikos mokyklos :)
Nutariau, kad atėjo laikas aprašyti įspūdžius į Eläkeläiset koncerto. Jis buvo nerealus. Kas tingi skaityti, gali iškart eiti į jiutiūbę žiūrėti filmukų ir į pikasą nuotraukų. Koncertas turėjo pasidėti 9 val. ir mano didelei nuostabai jis prasidėjo vos 5 min. vėliau. Pasak Aido, Berlyne visi renginiai prasideda laiku ir baigiasi iki 11 val. Akurat, 22:55 Elakelaiset po visų pakartojimų dingo nuo scenos. O po 15 min. klubo darbuotojai sugebėjo pilnai sutvarkyt nuniokotą sceną bei iššluoti visą salę. Ordnung. Nerealu.
Kas man labai patiko, tai kad buvo puikus garsas, nei per garsiai, nei per tyliai. Grojo labai smagiai ir gyvai, kad net ir nuobodesnės dainos (tos, kurios man kiek per ramios/lėtos) buvo labai smagios. Dar pastebėjau, kad koncerte buvo pilna suomių, arba daugumos fanų suomių kalbos žinios buvo daug geresnės, nei manosios. Arba jie tik šiaip šaukė visokias nežinia kur išmoktas suomiškas frazes, nežinodami, ką jos reiškia (jei išvis ką nors reiškia).
Jau seniai seniai man vienas draugas pasakojo, kad Eläkeläiset savo koncertuose laužo instrumentus, t.y. jonikas. Tuo įsitikinau dabar ir aš. Koncerte buvo visiškai sunaikintos trys jonikos, o viena liko gulėti ant grindų neaiškios būklės... Sudaužytą pirmą joniką Petteri Halonen (vienas iš jonikistų) atidavė publikai, kuri minutės bėgyje instrumentą susmulkino į gabaliukus. Man pavyko nugriebti vieną klavišą kaip suvenyrą, kurį po 30 metų parduosiu eBay už apvalią sumą :) Įamžinau daužomą jau antrą joniką, kuri po to greitai pakeičiama nauja. Ta nauja po koncerto irgi buvo susmulkinta iki neatpažinimo... Visos klaviatūros nuotraukose: MOOTSART, CASIO, BAHV ir MOOTSCASIO. Kadangi tai buvo paskutinis turo koncertas, tai matyt jiems visai apsimokėjo sunaikinti visas turėtas jonikas, kad nereikėtų gabentis jų atgal į suomiją. Pasak vieno interviu, kad jie jonikas perka tiesiog atvykę į miestą, kuriame koncertuos ir, kad geriausia eiti į kebabines pas turkus, nes ten geriausios kainos ir kokybė :)
Vienu žodžiu, man labai patiko ir laukiu nesulaikiu sekančių koncertų Vokietijoje...
Čia turėtų reikšti "aš mėgstų humpą", bet nežinau ar pataikiau :) Mano mėgstamas suomių ansamblis Eläkeläiset jau kuris laikas daro turą po Vokietiją. Planavau balandžio 11 d. važiuoti į Berlyną, tačiau nedašuto bilietą pirkti daugiau nei vieną dieną prieš koncertą. Buvo visi išpirkti :) Po trijų dienų koncertavo Leipcige - pražiopsojau, o buvo visai arti... Supykau ant savęs labai ir nutariau žūt būt gaut bilietą į paskutinį turo koncertą ateinantį šeštadienį Berlyne. Vienoj bilietų kasoj parašė, kad jau išpirkti beveik visi ir užsakyt galima tik telefonu (jei dar yra), kitoj radau. Užsakiau ir kitą dieną gaunu emailą, kad visgi išpirkti ir mano pinigus man perves atgal. Pamėginau skambint į prieš tai minėtą kasą, ten visgi dar turėjo... Uffff... Penktadienį bilietus jau radau pašto dėžutėj... Pasisekė :)
Taigi, šeštadienį važiuoju į Berlyną švęsti Aido gimtadienio, o po to eisim klausytis Humpos :) O štai šią savaitę Bamberge vykusio koncerto fragmentas:
Nusipirkęs Bahncard 50 (50% nuolaidų kortelę Vokietijos geležinkeliams)
aš nustojau važinėti raudonais regionaliniais traukiniais. Dabar perku
visad IC/ICE bilietą ir net kartais vietą rezervuojuos. Neturint nuolaidos
kainų skirtumas yra ganėtinai didelis ir todėl niekad sau neleisdavau
tokios prabangos, bet perkant bilietą už pusę kainos kainų skirtumas
taip pat dvigubai sumažėja ir tampa ne toks didelis, kad važiuodamas
didesnį atstumą svarstyčiau, kokį bilietą pirkti.
Šiandien keliauju į Berlyną. Važiuoju iš Halės į Leipcigą, o iš ten
tiesiai į Berlyną. Leipcigą pasiekiau per 20 minučių.
Sustojom tik Halės/Leipcigo oro uoste. Leipcige jau laukė traukinys į
Berlyną, tiksliau pusė traukinio, nes šis susideda iš dviejų ICE
traukinių ir ta pusė, į kurią man reikia lipti atvyko po kelių minučių.
Nufilmavau telefonu tų dviejų dalių sujungimą... Wow! :) Dar Halėj
žiūrėjau, kaip regionalinis traukinys prikabinamas prie kažkokio
senovinio lokomotyvo, tai nebuvo įspūdinga - privažiavo, išlipo dėdė ir
užkabino kablį... O čia - pokšt ir patys susijungė. Turbūt daug kam
nebūtų įdomu, bet man visai įdomu... Mano giminėj buvo daug
geležinkeliečių, tai turbūt kraujyje tai :) Video įdėsiu kada vėliau...
Keliauti Vokietijos geležinkeliais būna ir smagu ir kartais labai
nesmagu. Baisiausia tai yra regionaliniai traukiniai. Jų būna dviejų
rūšių - RB (RegionalBahn) ir RE (RegionalExpress). Pirmieji yra pati
baisiausia rūšis, nes stoja visur, kur galima sustot. Kelionė atrodo
niekad nesibaigs. Antrieji tai stoja tik didesniuose kaimuose ir
miestuose. Jais keliauti irgi didelė kančia, tačiau jie būna truputį
patogesni ir stotelės kiek mažiau vargina...
Visai kas kita yra keliauti IC (InterCity) ir ICE (InterCityExpress)
traukiniais. Čia taip vadinami greitieji traukiniai. IC stoja
didesniuose miestuose, o ICE būna stoja tik didmiesčiuose, pvz.
šiandienos traukiny tarp Leipcigo ir Berlyno stotelių išvis nėra (tika
prašvilpėm pro Vitenbergą). Ir greitis didelis. ICE pasiekia iki 320
km/h greitį (šią akimirka, kai rašau šiuos žodžius, ekranėlyje rodomas
200 km/h greitis). Kai anksčiau mano kelionės į Berlyną užtrukdavo 2-3
valandas, tai dabar tevažiuoju 60 min. tarp Leipcigo ir Berlyno.
BahnCard 50 yra brangus malonumas (berods apie 200 eurų), tačiau
studentams kainuoja tik 100, tad užtenka per metus pravažinėti 200 eurų
(be nuolaidos), kad kortelė atsipirktų. Viskas, kas viršyja 200 eurų
jau taupo pinigus. O Vokietijos geležinkeliais 200 eurų per metus
pravažinėti yra labai paprasta. Pavyzdžiui be nuolaidos nuvažiuot iki
Frankfurto (kad pvz. skrist į Kauną) kainuoja apie 70 eurų (į vieną
pusę).
Aišku galima važinėt ir pigiau, pavyzdžiui perkant savaitgalio bilietą
penkiems žmonėms už 30 eurų. Juo visą parą galima regionaliniais
traukiniais važinėt kur ir kiek nori. Vienam keliaujant dažniausiai
apsimoka tik turint daug laiko, kantrybės ir kai atstumas didesnis (kad
pigiau gautųsi, nei perkant paprastą bilietą). Va į Berlyną su juo
keliaut turint nuolaidų kortelę visiškai neapsimoka.
